Šeštasis jausmas
Meilusis vynas mumyse puikus
Ir duona, kuri krosnyje garuoja,
Ir moteris, kurią, visus sunkius
Išbandymus atlaikę, mes myluojam.
Bet ką gi veikt su rožine aušra
Virš debesų sniegynų sidabrinių,
Ten, kur ramybė ir tyla tyra,
Ką veikti mums su nemirtingais rimais.
Nei valgyt juos, nei gert, nei bučiniais
Nubert. Akimirkos prabėga greitos,
Ir grąžome rankas mes, bet seniai
Mums įsakyta vėl prošal praeiti.
Kaip vaikas, kurs pamiršęs žaidimus
Nuogų merginų būrį stebi upėj
Ir, nežinodamas apie jausmus,
Kankinasi, slaptų geismų prikupęs.
Kaip kažkada asiūklių tankmėje
Riaumodavo gleivėtas sutvėrimas
Bejėgiškai jaučiąs, kad kuproje
Sparnų užuomazgos jau kaltis ima, —
Taip amžių amžiais — Viešpatie, kada? —
Nuo skalpelio gamtos ir meno švento
Kamuojas kūnas, siela pavergta,
Pagimdo šešto jausmo instrumentą.
Перевод стихотворения Николая Гумилёва «Шестое чувство» на литовский язык.