• Язык:
    Литовский (Lietuvių)

Užburtas smuikas

Valerijui Briusovui

Ak, berniuk, esi toks linksmas, tavo šypsniai šviesūs, puikūs,
Neprašyki šiosios laimės, ji nuodinga it angis,
Nežinai tu, nežinai tu, kas per daiktas šitas smuikas,
Nežinai, koks laukia siaubas to, kas griežti juo išdrįs!

Kas jį paėmė bent sykį į savas rankas ryžtingai,
Tam akių šviesa išblėsta, jis praranda amžiams ją,
Pragare pamėgo dvasios tą skambėjimą didingą,
Bastosi vilkai pasiutę smuikininkų kelyje.

Nuolat verkti ir dainuoti turi pranašingos stygos,
Amžinai privalo zuiti strykas, virpantis aistra,
Šviečiant saulei, siaučiant pūgai, viesului nuožmiam ištikus,
Ir kai vakarai liepsnoja, ir kai rytuose aušra.

Tu sulėtinsi pavargęs, ir trumpam nutrūks grojimas,
Ir jau tu nebepajėgsi krustelt nei įkvėpt laisvai —
Puls iškart vilkai pasiutę, kraujo troškuliui atgimus,
Plėšrios iltys perplėš gerklę, į krūtinę smigs nagai.

Ir suprasi tu, kaip skauda, kai apgauna tai, kas miela,
Į vyzdžius pažvelgs vėlyvas, bet galingas šiurpulys.
Ir mirties graudingas šaltis plūs tenai, kur glaudės siela,
Nuotaka prapliups raudoti, ir draugai susimąstys.

Eik toliau, berniuk! Nei džiaugsmo, nei lobynų čia nebūna!
Bet matau, jog tu juokiesi... Savo kelią pats lemi —
Imk! Valdyk užburtą smuiką, susitiki su siaubūnais
Ir numirk žiauria, šlovinga smuikininko mirtimi!